Pakutinis apleisto Ainielės kaimo Pirėnų kalnuose gyventojas prisimena, kaip vienas po kito kaimynai ir bičiuliai išmirė arba išsikėlė į miestą. Slapstydamasis šio kaimo vaiduoklio griūvėsiuose, jis ilgos kankinančios vienatvės klaidinamu protu prisimena dienas, kai dar gyveno su žmona Sabina, ir nenumaldomą širdgėlą. Jis įsivaizduoja, kad netrukus kas nors, galbūt grupė turistų, ieškančių praeities pėdsakų, suras drėgnose samanose, kuriomis apžėlė kaimo akmenys, jo istoriją ir prisiminimus.