Viktorija Džons vaikystę praleido globos namuose. Sulaukusi aštuoniolikos juos palieka ir atsiduria... gatvėje. Mergina neturi nei artimųjų, nei kur eiti, todėl prieglobstį susiranda viešajame parke. Ten užveisia nedidelį gėlyną – gėles mergina pamilo dar vaikystėje, klausydamasi globėjos pasakojimų apie karalienės Viktorijos laikais gyvavusią gėlių kalbą. Karalienės Viktorijos laikais gėlės būdavo pasitelkiamos romantiškoms užuominoms, bet vaikystėje meilės nepatyrusiai, niekuo nepasitikinčiai ir nieko arčiau prisileisti nemokančiai Viktorijai Džons gėlės – vienintelis ryšys su pasauliu. Per gėles ir jų reikšmes mergina gali kitiems papasakoti apie savo širdgėlą, nepasitikėjimą ir vienatvę. Vieną kartą už merginos su gėlėmis užkliūva paslaptingo gėlių prekeivio žvilgsnis. Nepažįstamasis, žinantis tamsiausią Viktorijos paslaptį, privers prisiminti skausmingą praeitį, kurią ji taip stengėsi pamiršti, ir apsispręsti, ar verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl galimybės tapti laimingai...