Gėlių Dievo motina

„Gėlių Dievo motina“ – tai debiutinis kontroversiškojo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Jeano Genet romanas. Jame sklandžiai, poetiškai ir tuo pat metu šokiruojančiai perteiktas Paryžiaus nusikaltėlių gyvenimas. Daugelis romano veikėjų – visuomenės užribyje gyvenantys homoseksualai.
Romanas prasideda transvestito, kuris vadinamas Šventąja, mirtimi nuo tuberkuliozės, tačiau pasakojimas nenutrūksta. Šventoji gyvena palėpėje greta Montmartro kapinių, kurią dalinasi su daugeliu meilužių. Vieną dieną suteneris Meilutis Mažoji Pėdelė atsiveda su savimi jauną gangsterį, pramintą Gėlių Dievo Motina...
Erotika ir seksualinė ekstazė lydi kiekvieno knygos veikėjo veiksmus. Tačiau „Gėlių Dievo Motinos“ erotiškumas skleidžiasi ir per... mirtį. Aukščiausias susijaudinimo taškas pasiekiamas Gėlių Dievo Motinai įvykdžius mirties bausmę. J. Genet romane išdavystė tampa aukščiausia moraline norma, o žmogžudystės aktas – sekso prisodrinta dorovingumo grimasa.
Romano pradžioje pasakotojas įspėja skaitytoją, kad šią istoriją jis dėsto iš esmės tik tam, kad galėtų masturbuotis kalėjime. Jeanas-Paulis Sartre’as „Gėlių Dievo Motiną” vėliau taip ir pavadino – „masturbacijos epu”.
Griežtų epitetų yra susilaukęs ir pats J. Genet. François Mauriac jo kūrybą vadino „ekskrementine“. Tačiau Jeanas Cocteau teigė, kad Genet yra aukščiausios prabos moralistas. Iš tikrųjų J. Genet romanai, o visų pirma – „Gėlių Dieno Motina“, ne tik kvestionuoja įtvirtintas moralines normas, bet ir jas perkuria, tuo suteikdamas galimybę kitomis akimis pažvelgti į mus supantį pasaulį.