Trečiasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys „Gėlės kaip šunys“. Tarp poetės knygų ilgoki laiko tarpai. Štai rinkinys „Gilaus mėlynumo“ pasirodė 2006 metais, o antrasis, „Lakštingalų Airijoj nėr“, tik po aštuonerių metų (2014). Tai rodo, kad autorė ne tik kantri, bet ir itin reikli savo kūrybai – ilgokai tikrina, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną naują eilėraštį, tada tik ryžtasi jį spausdinti.

Rinkinys „Gėlės kaip šunys“ parašytas verlibru, jį sudaro trys skyriai – „Sliekų satsangas“, „Va šitaip, iš lėto“ ir „Šokantys šermukšniai“. Švelnūs, neperspausti benamio, benamystės motyvai, pokalbiai su plunksnos broliais, atminties blyksniai, savotiškas Lietuvos susigrąžinimas, gėrėjimasis tėviške, grįžus iš emigracijos Dubline, – viskas pavirsta grakščiu poetiniu mezginiu. Dažnas eilėraštis nuspalvintas lengvu, sakyčiau, autorei itin būdingu grakščiu dramatizmu:

šermukšnio uogos

aštriai raudonos

tačiau teisingos

Tasai paklonskaitiškai jaukus teisingumas persmelkęs kone kiekvieną rinkinio eilutę.

Trumpai drūtai: saiko jausmas, šiltos smulkmenos, meilė gamtai, visoms gyvybės formoms, nesuvaidintas kuklumas, gebėjimas tenkintis mažu („sugniaužti saujoj keletą gilių / sugniaužti saujoj keletą žmonių“) negali nepatraukti skaitytojo dėmesio, tad ir aš nekantriai lauksiu naujojo poetės eilėraščių rinkinio „Gėlės kaip šunys“.

Donaldas Kajokas