Kas gi tas Gvidas Latakas šioje jau penktoje poezijos knygoje? Pasakotojas, pamokslininkas, skribas-tapytojas, savojo aš pagundų nesusvarbinęs, nuo jų atsitvėręs storu dvasinio pasaulio luobu – zakristijų, vienuolijų koridoriais, tikėjimais ir mitologijomis, persimainymų istorijomis, jas dėstantis su balso pėdsaku rašte – lyg mikniaus, jaučiančio kraujingą priebalsių ir nutikimų skonį. Nors kaip atskiras personažas knygoje jis ir neiškyla, jo iš užlaikių į dabartį priklydęs kalbėjimas, savaip įvietinta šnekta, sodrieji posakiai girdimai vienija šį itin vientisą rinkinį – su pasakų-pamokymų aistra, su, kaip pats rašo, parmušančia gysla humoro ir paradokso pajauta.

Jo buvimas pateisina svetimų tekstų perrašymus kaip stiliaus pratybas – užrašytieji atsitikimai sugulę be siūlių. Istorijų godaus autoriaus vaizduotė tarsi gyvuosiuose paveiksluose perkomponuoja siužetus, margybe prietarų, manierų, papročių, kalbų ir tarsenų, povyzų apdalina veikiančiuosius (kūningus dar ar jau vėles, slogučius, angelus ir velnius).

Rinkinys polifoniškas, jame girdėti balsai pasakorių, valančiškų siuvėjų, dvasias iš medžio skeliančių drožėjų, šventų paveikslų tapytojų, rašytojų ir knygių, kunigų – visų, kurie paliudyt gali šio dvivėrio pasaulio prigimtį, kuomet stebuklai ir rupi tikrovė mainosi dienos šviesoj.

Gintarė Bernotienė