Knygoje siekiama atsakyti į klausimą - kokios galimos filosofijos ir literatūros suartėjimo trajektorijos, nurodomos šių dviejų krypčių persikirtimo galimybės. I skyriuje “Filosofas kaip rašytojas” svarstoma Nietzsche’es atverta nauja filosofijos kaip rašymo (Derrida) ir filosofijos kaip kūrybos (Deleuze) sampratos perspektyva. Prieinama išvada, kad iš filosofuojančių autorių Lietuvoje prie šios krypties labiausiai priartėja A.Šliogerio filosofinė kūryba. II skyrius “Filosofas ar rašytojas?” skirtas tiems, kurie rašė ne tik filosofinius veikalus, bet kūrė ir literatūrinius kūrinius (Camus, Sartre, Bataille). III skyrius “Rašytojas kaip filosofas” skirta autoriams, kurie niekada nerašė filosofinių traktatų. Jie buvo rašytojai iš pašaukimo, tačiau mįslingu būdu jų tekstai provokuoja įvairiausias filosofines interpretacijas. (Proust, Kafka). IV skyrius „Rašytojas ir filosofas“ skirtas komparatyvistiniams filosofinių ir literatūros kūrinių tyrinėjimams. Dostojevskis lyginamas su Levinu, Tolstojus su Heideggeru. Atsekami filosofiniai motyvai šiuolaikinio lietuvių rašytojo Parulskio kūryboje. Filosofiškai interpretuojama prozininkų Gavelio, Ivanauskaitės, Juknaitės, Šlepiko, personalinių eseistų (Personal essey writers) Parulskio, Radvilavičiūtės, Andriuškevičiaus, Rastausko, Navako, Kazlauskaitės, poetų Marčėno, Jonyno, Jakimavičiaus, Balbieriaus, Rubavičiaus kūryba. V sk. poskyryje “Postmodernizmas lietuvių literatūroje“ svarstoma Ivaškevičiaus, Grajausko kūryba bei prieinama prie išvados, kad rašytojas Kunčius besąs nuosekliausias postmodernistas lietuvių literatūroje.