Kažkur pasaulio pakraštyje, prie grėsmingai senkančio ir užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero Dvasia.

Kaip čia atsidūrė Namis? Ar gali būti, kad jo gyvenimas baigėsi vos tik prasidėjęs? Jis neturi nieko, tik nutukusią babą tvirtomis rankomis, girtuoklį senelį, pirmąją meilę, kurią atims rusų kareiviai, ir abejotiną ateitį. Paaugęs jis vis dar apie save nieko nežino, todėl leidžiasi į kelionę išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Vaikinas nenutuokia, kad turės perplaukti ežerą, apeiti jį ratu ir pasinerti į gelmes tam, kad atskleistų didžiausią paslaptį.

„Ežeras“ – tai natūralistinis ir siurrealus pasakojimas, alsuojantis pasaulio pabaigos atmosfera. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą. Šitaip sujungiant neapibrėžtumą ir tikroviškumą, tradicinę savęs pažinimo kelionę su postapokaliptine nuotaika kūrinys dovanoja skaitytojui autentiškos patirties.