Tomas Venclova – seniai yra konstanta Lietuvos, ir ne tik Lietuvos literatūros, kultūros, viešojo gyvenimo pasaulyje. Jeilio universiteto profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno bei kitų garbingų premijų laureatas, literatūros mokslininkas, aktyvus ir atviras visuomenės kritikas. Bet pirmiausiai – poetas. Šį kartą – su nauju eilėraščių ir vertimų rinkiniu „Eumenidžių giraitė".

Poetas ir šiame rinkinyje lieka ištikimas sau, savo poetinei mokyklai, dar kartą pateisindamas neoklasikinio autoriaus reputaciją. Ir šioje knygoje Tomo Venclovos naujoji klasika gimsta iš senosios – autorius juvelyriškai tiksliai laikosi ritmo ir rimo taisyklių, šio rinkinio poezija – muzikali ir šalia įtaigios semantikos grįsta harmoninga kalbos muzika, kurią išgirsti ir užrašyti – autentiškas ir nesupainiojamas T.Venclovos meninis stilius. Ankstensiųjų poeto knygų tematiką tęsia Šventojo rašto, Antikos, istorinių Lietuvos ir pasaulio vardų, vietovių, faktų šiandieninė refleksija. Tačiau ne kartą nuskamba ir ne vienas šiandieninėmis pasaulio aktualijomis grįstas perspėjimo, blogų nuojautų, pesimizmo motyvas. Tomas Venclova lieka ištikimas pasaulėjautai, kur Czeslawo Miloszo suformuluotas katastrofistinis pasaulio matymas varžosi su prasmės ir grožio apraiškomis. Dėl to „Eumenidžių giraičių" poezija – dar ir kupina vidinės dramaturginės įtampos.