Atvira impresijų poezija, kur kiekviena dabarties akimirka ar atminties skeveldra, vaiko akimis kadaise pamatytas vaizdas ar čia ir dabar išgyvenama emocija, aliuzija ir iliuzija tampa eilėraščio šerdimi. Tekstai – lyg fotografijos, jungiančios paviršinį vaizdą ir užkadrinę gilumą. Atvirai nesušukuota, realistinė poezija – ne kurianti naują, o atspindinti esamą pasaulį, tačiau – labai harmoningai, išlaikydama būtinąsias poetines lygsvaras, mokėdama žaisti skirtingų tikrovių atspindžiais.