Repeticijų užrašai, neskelbti interviu, kritikos tekstai ir socialiniai kontekstai atskleidžia komplikuotą pradžią to, kas šiandien (neretai ir ironiškai) vadinama Eimunto Nekrošiaus kultu.

Kokias erdves šis režisierius atveria už žodžių? Kodėl jis, priklausęs „jaunimiečių kastai“, savo noru iš jos pasitraukė?

Ar esamojo laiko diagnozės jo spektakliuose ne tik negailestingos, bet ir tikslios?

Kodėl būtent Eimuntui Nekrošiui tarsi savaime primesta prievolė atstovauti idealaus menininko tipui - būti sėkmės Pirosmaniu?