Apie Editą Piaf parašyta nemažai knygų. Dauguma jų gana liūdnos, nes, aprašoma vargana jos vaikystė, silpna sveikata, permainingos nuotaikos, išgyventos tragedijos. Kristė, paskutinio Editos Piaf vyro Teo Sarapo sesuo, kurį laiką gyveno su jais ir pažino dainininkę visai kitokią. Žinoma, ši sirgo, bet tai buvo moteris, apdovanota išskirtine laime likti jauna, mėgautis pačios išsikovota absoliučia laisve ir išgyventi paskutinę meilės istoriją.

Tai pati tikriausia meilės istorija, kurios liudininke buvau gyvendama Editos ir Teo namuose. Norsi visus jų žingsnius ir gestus sekė spauda, tai, ką rašė laikraščiai, buvo labai toli nuo teisybės. Jie negyveno viešumoje. Nenorėjo, kad jų sąjunga būtų be paliovos statoma po prožektorių ugnimis. Priešingai, jie troško ramaus asmeninio gyvenimo. Abudu suvokė, kad yra drauge neatsitiktinai, veikiami valios, pranokstančios jų suvokimą. Ir abudu gyveno nuojauta, kad jiems liko mažai laiko. Štai kodėl, kaip visi pasaulio mylimieji, tetroško būti drauge, reikalingi vienas kitam, žinodami, kad meilė ateina iš Dievo.

Knygos autorė gimė 1942 m. Paryžiuje gyvenančių graikų šeimoje. Nuo vaikystės jai ir broliui Teo buvo diegiama meilė muzikai. Editos paskatinta, ji pati ėmė dainuoti ir kurti dainas. Dabar gyvena Amerikoje ir rašo prisiminimus apie Editą, Teo ir save.