Sunku šiandien įsivaizduoti XX a. lenkų poeziją be Z. Herberto. Jo vardas iškyla šalia Č. Milošo, V. Szymborskos, formavusių antrosios amžiaus pusės lenkų poezijos landšaftą.

Debiutavęs po katastrofizmo ženklu, vėliau tapęs Lenkijos patriotinio-katalikiškojo mito dalimi, metafizikas, ironikas, agnostikas, vaizdijantis žmogus, chtoniškasis poetas. Kaip ir visi dideli poetai, netelpantis į apibrėžtis, prieštaringas ir provokuojantis.