„Durnių mokykla“ – pirmasis rusų rašytojo, ekscentriko, puikaus stilisto ir subtilaus psichologo Sašos Sokolovo romanas. Ši knyga – reikšmingas ir paslaptingas XX a. pabaigos-XXI a. pradžios rusų literatūros reiškinys. Tai – samizdato bestseleris, romanas ilgą laiką buvo platinamas tik pogrindyje. 1976 m., kai rašytojas jau buvo emigravęs, knyga rusų kalba buvo išleista JAV. Vėliau romanas buvo išverstas į anglų kalbą ir 1982 m. pasirodė rinkinyje „Contemporary Russian Prose“. Baigiamajame žodyje „Durnių mokykla“ įvardijama kaip reikšmingiausias šio rinkinio kūrinys.

„Durnių mokykla“ – tai pasakojimas apie 14-metį berniuką, kenčiantį nuo asmenybės susidvejinimo. Tai pasakotojo vidinis monologas, o tiksliau dialogas su savuoju „aš“. Vitia Pliaskinas, toks berniuko vardas, naujai ir neįprastai žvelgia į pasaulį. Jam sunku susitaikyti su jį supančia tikrove, įprasta realybė jam neegzistuoja. Laikas ir erdvė neturi aiškios pradžios ir pabaigos. Tai tarsi begalinis įspūdžių, patirties ir asociacijų srautas.

Romanas neturi aiškaus siužeto ir struktūros. Laikas juda visomis kryptimis, mirusieji egzistuoja kartu su gyvaisiais. Pasakotojas kalba unikaliu būdu: kaip poetas, menininkas arba pranašas.

Romane išorinis pasaulis tarsi neegzistuoja. Skaitytojas panardinamas į pagrindinio veikėjo mintis - egzistuoja tik vidinis jo monologas su savimi. Jo svarstymų lauke atsiduria pati ribos sąvoka – tarp laisvės ir priespaudos, gamtos ir tvarkos, beprotybės ir sveiko proto, laiko erdvėje ir normalios jo tėkmės. Pagrindinio romano veikėjo dialogas – tai jo vidinio „aš“ susidūrimas su esama tvarka ir nustatytomis taisyklėmis.

Savo kūrinius Saša Sokolovas vadino „proezija“ – tarsi ties poezijos ir prozos riba balansuojanti kūryba. „Durnių mokykloje“ netrūksta magiškų poezijos vaizdinių, apgaubtų prozos forma – būtent tai pakerėjo Vladimirą Nabokovą, kuris Sokolovo knygą pavadino „įtraukiančia, tragiška ir graudžia“. Itin teigiamai ją įvertino ir Josifas Brodskis.

„Romano jautrus ir atveriantis vaizduotę, jis gyvybingas ir šmaikštus. Nepaisant tamsių atspalvių, šis keistas romanas yra giesmė gyvenimui.“ – The Washington Post