Kalbos duomenys ir apeigų papročiai rodo, kad lietuviai duoną valgė nuo labai senų laikų. Ji plačiai minima seniausiuose liaudies kūrybos žanruose: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse ir agrarinėse apeigose ir kitur. Senų senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta. Remdamasi lietuvių etnografijos ir kitais šaltiniais, autorė šioje knygoje išsamiai pasakoja apie duonos vietą tautos buityje ir pagarbos jai išraišką įvairiose žemdirbių apeigose.