„Sveikiname jus su duona ir druska, visų brangiausia žmogui – duona, druska ir garbė.“ – Liaudis.

„Praslinko bežvaigždė, nerimastinga naktis, ir tenai, kur pelenų pilkumo sniegas jungėsi su dangumi, atsiskyrė žaros ruoželis. Aplinkui pamažu ryškėjo ūkanota medžių žiluma apjuosti priplotų pastatų kontūrai, o rytuose, pranokdami saulę, driekėsi šalti ochros spalvos ruožai; štai jie įsrėmė į Kazokų pilkapį, o ant jo suskėtravo prakaulus vėjo malūnas,– atrodė, sparnų galais jis kliudo saulėtekio spindulius ir vis aukščiau kelia aušros uždangą..."