Rašytoja staiga netenka geriausio draugo, mentoriaus, vyro, kurį, ko gero, mylėjo. Po jo mirties gauna ir visiškai nepageidaujamą palikimą – šunį. Mažą moters butą užpildo dvigubas sielvartas – gedi ne tik ji, bet ir didžiulis vokiečių dogas. Apmąstydama savo būtį, santykį su išėjusiu draugu, rašytoja tuo pat metu bando perprasti gyvūno mintis ir širdį. Išorinis pasaulis vis labiau atsitraukia, atlaisvindamas vietos naujai draugystei. Kas esam mes, Apolonas ir aš, jei ne dvi vienatvės, kurios viena kitą saugo ir sveikina, nesibraudamos viena į kitos valdas? Kaip laiškas mirusiam draugui parašytas romanas kupinas literatūrinių aliuzijų ir stebėjimų, kokie rašytojui ateina į galvą renkant medžiagą knygai ar mokant studentus. Tai nuostabi draugystės, meilės, mirties, vienatvės, šuns prieraišumo ir senstančios Niujorko rašytojos gyvenimo meditacija. „Knyga, kurią būtina perskaityti." „Tai lėta, skaudi sielvarto meditacija, apipinta literatūriniais mitais ir citatomis... Šis kūrinys patiks net ir nemėgstantiems literatūros, jį įvertins kūrybinio rašymo studentai ir šunų mylėtojai." „Tai išskirtinis romanas: griežtas ir ryškus, itin elegantiškas – keičiantis įprastą siužeto sampratą taip, kad kūrinys tampa vargiai panašus į literatūrinę išmonę. Tai vienetinė knyga, kurioje perteiktas grožis ir skausmas gniaužia kvapą."