Igno Staškevičiaus (g.1970 m.) ankstyvoji vaikystė prabėgo klausantis mamos, Antikos kultūros tyrinėtojos Dalios Dilytės, sekamų lietuviškų pasakų ir Senovės graikų mitų. Baltupių vidurinės moksleivis 1987 m. parašė pirmąjį apsakymą „Senelio žiūronai“. Jis pelnė prizą jaunųjų literatų konkurse ir buvo išspausdintas viename žurnale. Vilniaus universitete įgijęs gydytojo diplomą ir pastudijavęs teisę, Ignas pasuko verslo keliu. Naujų potyrių troškulys, derantis su kantrybe bei ištverme, pašaukė jį keliasdešimt kartų nubėgti magišką maratono distanciją, užginė į keleto kalnų viršūnes, nuskraidino net į Šiaurės ašigalį. Aistra tekstams neleido padėti plunksnos, panėrus į kitus užsiėmimus. I. Staškevičius rašė straipsnius laikraščiams ir tinklaraščiams, esė, kelionių įspūdžius.

„Domertas“ – trečioji autoriaus knyga, 2006 m. buvo išleistas „Kelias į bazę“, 2011 m. – „Maratono laukas“. Ar teisus pagrindinis romano veikėjas, „Psichogerovės“ strategas ir koprezidentas Domertas Didžkepuris, teigdamas, kad laimė – tai „absoliučios visagalybės ir meilės derinys“?.. Gal ne veltui „biznio riteris taip brangina oksfordų ar harvardų diplomus atstojantį ryškiausią talentą – gebėjimą skaityti lemties siunčiamus ženklus“ ir tvirtai laikosi devynių savo susikurtų gyvenimo taisyklių?

„Domertas“ – originalus, savitos struktūros satyrinis romanas apie įvairias verslo pasaulio ryklių gyvenimo peripetijas, dažnai šaržuotas, atskleistas ironiškai, su paslėpta švelnaus humoro gaidele. Užmenamų klausimų ir originalių atsakymų knygoje nestinga, todėl smagu sekti rašytojo mintį ir kartu su herojais atsidurti Neries dugne ar prie Etnos ugnikalnio, šokti į atvirą jūrą, gelbėti ir gelbėtis nuo pagrobėjų ar sukčių, ypač kai tarp jų įsisuka vylingos švelniosios lyties atstovės. Pasirinkta forma ir vingri meninė išmonė, jungiant įvairius kultūrinio, visuomeninio, intelektinio gyvenimo klodus, pasitelkus kintamas laiko ir vietos dimensijas, leidžia knygos autoriui atverti plačią, netikėtų vaizdų ir daugiaaukščių metaforų prisodrintą panoramą, pateikti spalvingą charakterinių veikėjų plejadą. „Nėra ko daugiau svarstyti, laikas veikti! Ryžtingai atsistojęs Domertas išstumdo baldus, prisiartina prie svečio, pakeliui įjungdamas žemaitiškai amerikietišką tartį, ir klausia: – Na, tai ko gi mes pasimokėme iš šios istorijos?“