Knygoje apmąstoma šiuolaikinė kultūra, plačiau išskleidžiant tris sąvokas: chtoniškumą, postmodernizmą, tylą. Pasirinktas kultūrologinis diskursas leidžia pažvelgti į kultūrą kaip į tankų. Pirmoje dalyje rašoma apie Dioniso sugrįžimą, t. y. apie dionisiškojo logos įsiveržimą į šiuolaikinę kultūrą, jo įsitvirtinimą mūsų egzistencinėse patirtyse. Būtent dionisiškasis pradas generuoja chtoniškąją vaizduotę. Pastarosios proveržiai keičia mūsų kultūros reljefą, provokuodami naujus žiūrėjimo ir kalbėjimo būdus. Kita vertus, šiuolaikinės kultūros pokyčiai knygoje apmąstomi pasitelkiant postmodernizmo kategoriją; pasikeitęs kultūros reljefas įvardijamas kaip postmodernistinis, ir būtent jam ieškoma naujų pagavos ir suvokimo instrumentų. Kalbama apie postmodernizmo reiškinius Lietuvoje; šiuolaikinėse meninio vaizdijimo formose siekiama apčiuopti svarbiausias linkmes, kuriomis juda postmodernioji sąmonė. Pagaliau skverbiantis į chtoniškosios vaizduotės gelmę, ir ieškant postmoderniosios kultūros kodų, prieinama tyla. Dionisiškoji ekstazė yra kulminacija tyloje, chtoniškoji vaizduotė savo ribą ir išsipildymą pasiekia tuštumos šventykloje, kurioje kadaise gyveno dievai ir kur dabar spengia pirmapradė tyla, galinti kurti arba griauti. Nepasitikėjimas žodžiu, maištas prieš logocentrizmą, susvetimėjimas, dekonstrukcija, destruktyvumas – visi šie ir daugelis kitų postmoderniojo vaizdijimo bruožų taip pat galiausiai atsiremia į tylą. Taip tyla tampa raktu į postmodernizmą, į chtoniškąją vaizduotę, kitaip sakant, į šiuolaikinę kultūrą.