Labai knietėtų pavadinti šią knygą prancūziška „černucha“, t.y. knyga, kur daug kraujo, purvo, neteisybės ir kriminalų. Tačiau ne viskas taip paprasta. Romanas vis dėlto psichologinis: jame su kaupu tikro didelio skausmo, meilės ir noro būti suprastam. Tai romanas, su kurio aktualijom gali tekti susidurti ir mums – artimoje ar tolimoje ateityje. Knygoje pasakojama apie Marselio buržua paauglės ir priemiesčių arabo santykius, tačiau jos pavadinti „meilės romanu“ liežuvis neapsiverčia. Arabą, bandantį su paaugle pabėgti į Maroką, gena noras grįžti namo, o ją – desperatiška meilė tėvui, noras priversti jį grįžti namo. Romano kalba kupina metaforų, poetiška. Staigius kaip smūgiai dialogus keičia sodri ir labai savotiška aprašymų kalba.