„Svarbiausias įvykis – romanas „Prarasto laiko beieškant“. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ - , Lire, 1997 m. Baigiasi herojaus meilės ir draugystės, išsipildo jo svajonė pamatyti Veneciją. Kartu plėtojamos naujos skausmo, pavydo, mirties, užmaršties temos. Iš šios tuštumos ir depresijos gims paskutinis autoriaus romanas – „Atrastas laikas“. Gilinantis į šį kūrinį nereikia pamiršti, kad epopėja „Prarasto laiko beieškant“ – pirmiausia kūrinys apie pašaukimą, istorija žmogaus, galiausiai gimstančio literatūrai. Gimimas buvo skausmingas, pilnas nerimastingo blaškymosi ir dvejonių. Romano herojus buvo beatsisakąs savo tikslo triskart: pirmą kartą, kai išgirdo niekinamus pono de Norpua žodžius apie literatūrą, antrą kartą dėl giliai įsišaknijusio įsitikinimo, jog jam trūksta stebėtojo dvasios, ir trečią kartą – dėl to, kad jis sterilus. Ilgoje kelionėje į pašaukimą.„Dingusios Albertinos“ epizodai vaizdingai byloja, kad meilė – sunkiausiai įveikiama kliūtis. Meilės aistra – bergždžias, klaidinantis kelias, kuriuo nė neverta eiti. Tad menas – vienintelė tikrovė, pasiekiama atsiribojus nuo iliuzinio pasaulio pagundų ir miražų. Šiuo požiūriu dvasinės kančios ir literatūros žadami džiaugsmai – neatskiriami. Vertėjas Pranas Bieliauskas