1935–1945 m. naciai sistemingai apiplėšinėjo Vokietijos ir okupuotų teritorijų gyventojus žydus. Vokiečiai grobė auksą, meno kūrinius ir grynuosius pinigus, tuštino centrinius bankus. Kai 1945-aisias ant Berlyno ir kitų Vokietijos miestų krito paskutinės sąjungininkų bombos, naciai suskato slėpti savo kruvinai įsigytą laimikį, Federalinius Vokietijos rezervus ir neįkainojamus muziejų eksponatus bei meno kūrinius perkėlinėti į druskos kasyklas Tiuringijos ir Merkersų regionuose. Iš pasmerktos „Tūkstantmečio Reicho“ sostinės ta kryptimi keliavo nesibaigiantys aukso, neįkainojamų meno vertybių ir valiutos ešelonai. „Ši ilga istorija prasidėjo 1924 metų gruodį, žiemiškame, tačiau tais metais neįprastai šiltame Stokholme. Taigi susitikime su vagimis, žudikais, korumpuotais pareigūnais, naktinio klubo Baltasis žirgas žvaigždėmis ir eiliniais žmonėmis, bandžiusiais sugrąžinti gyvenimą į normalias vėžes. Tai dingusio nacių aukso istorija. – Marcus Wallén Po karo didžiosios pagrobtų ir paslėptų turtų dalies niekas nerado. Kur naciai juos paslėpė – versijų būta įvairių: vieni tyrinėtojai mano, kad turtai paslėpti anglies vagonėliuose, kuriais buvo nugabenti į seniai apleistų anglies šachtų buvusioje Vokietijos Silezijos teritorijoje, dabartinėje Lenkijoje, gilumą. Kai kurios užuominos taip pat nurodo slaptas Šveicarijos banko sąskaitas, talpyklas Vokietijos Alpėse, o neseniai rastuose laiškuose tarp garsaus nacių diplomato sūnaus ir garsaus švedų tyrinėtojo Sveno Hedino rastos užuominos apie lobį... užkastą pomidorų lysvėje kažkur Švedijoje! Marcus Wallén (g. 1972) augo Švedijoje ir Suomijos Alandų salose. Jau du dešimtmečius jis dirba žurnalisto darbą ir yra Stokholmo dienraščio „Expressen” redaktorius. NACIŲ AUKSAS – pirmoji jo knyga. Iš švedų kalbos vertė Roberta Gilytė.