„Dieviškoji komedija“ – tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių strofų laiptais Dantė veda savo skaitytoją nuo žemiausių į aukščiausias būties sferas, kurdamas žmogaus gyvenimo paveikslą.

Alegorinė poema, susidedanti iš trijų dalių („Pragaras“, „Skaistykla“, „Rojus“), simbolizuoja sudėtingą žmogaus kelią į krikščionybės suvokimą, pažinimą ir laimę – kaip kitaip šią patirtį papasakoti, jei begalybė sutelpa taške, o amžinybė mirksnyje? „Dieviškoji komedija“ dažnai apibūdinama kaip poetinė Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso enciklopedija. Joje gausu XIV a. pradžios gyvenimo vaizdų, teologijos, istorijos, mokslo, politikos ir moralės problemų.