Žymaus sociologo, vieno tautotyros ir socialinės antropologijos Lietuvoje pradininkų, profesoriaus Romualdo Grigo prieš 50 metų – 1956–1965 m. rašyti dienoraščiai sugrąžina į autoriaus jaunystę.

Knygoje, prasidedančioje sovietų žiauriai numalšintos 1956 m. Vengrijos revoliucijos tragišku aidu, 20-mečio jaunuolio ranka dokumentiškai tiksliai, kartu jausmingai aprašomos tuomet Sovietų Sąjungos sostinėje Maskvoje studijavusio autoriaus ir kitų lietuvių studentų, o paskui ir prie jų prisijungusių latvių bei estų pastangos puoselėti okupanto gožiamą savo tautinę tapatybę ir nepriklausomybės atgavimo viltį, vėliau tas pastangas, tęsiant daliai Maskvos lietuvių aspirantų (doktorantų) susibūrus į politizuotą klubą, sovietų saugumo KGB agentų slapta sektą ir negailestingai sutriuškintą.