Etninę, šeimos ir meilės dramą autorė tarsi koncentruoja vienos veikėjos – „išeivės" iš Didžiosios salos – sąmonėje. Patvarių ir tikrų gyvenimo bei dvasios vertybių paieškas herojės sieloje permainingai keičia protestas prieš lemtį, prieš Didžiosios salos moterų pasmerktumą, kylantį iš mistinių prigimties ir laiko gelmių, prieš Dievo „savivalę". Ištikimybę iš vidaus sprogdina kūniškos meilės impulsai, moters ir motinos pašaukimą - aistra. Vis dėlto pagrindinėmis sąmonės ir gyvenimo atramomis išlieka tėviškė, šeima, moters-motinos vaizdinys.