Indijos rašytoja Arundhati Roy į literatūros sceną įsiveržė 1997 m. su romanu „Mažmožių Dievas". Įsiveržė su trenksmu: romanas laimėjo prestižinę „Booker" premiją, buvo išverstas į daugiau nei 40 kalbų, o kritikai jį priskyrė prie įdomiausių ir vertingiausių XX a. knygų. Net 20 metų lauktas antrasis Arundhati Roy romanas „Didžiausios laimės ministerija" pasakoja apie laimės paieškas ir jos suradimą pačiose netikėčiausiose vietose bei situacijose.

Romanas skaitytoją kviečia į neužmirštamą kelionę per laiką ir erdvę: nuo žmonių prigrūsto senojo Delio iki tviskančių naujojo metropolio fasadų, nuo Kašmyro slėnio iki neįžengiamų Centrinės Indijos miškų, kur karas reiškia taiką, o taika – karą. Knygoje susipažįstame su kapinėse gyvenančia atstumtąja Andžam; su vidurnaktį ant šaligatvio šiukšlių krūvoje paslaptingai atsiradusiu kūdikiu; su ne mažiau paslaptinga moterimi S. Tilotama ir trimis ją mylėjusiais vyrais.

Šių ir kitų veikėjų likimai tarsi atskiros muzikinės temos atliepia viena kitą ir pinasi tarpusavyje tarsi sodri, tobula ir širdį spaudžianti simfonija. Taip tarpusavyje pinasi ir pasakojimo temos: nuo tyriausios meilės iki sielą draskančių dvejonių bei prieštaravimų, nuo ašarų iki krūtinę užpildančio juoko. Gyvenimo pargriauti ir vėl ant kojų pastatyti herojai, kurie tikrai leis atpažinti ir dalelę savęs, net ir tamsiausiais momentais nepraranda vilties ir nepasiduoda.