Knygą „Dialogo principas II“ sudaro trys garsaus XX a. žydų filosofo Martino Mordechajaus Buberio (1878-1965) veikalai: „Dialogas“, „Klausimas pavieniui“ ir „Tarpžmogiškumo pradai“, kuriuose toliau plėtojama knygoje „Dialogo principas I. Aš ir tu“ išsakyta pamatinė dialogo filosofijos įžvalga – tai, kad autentiško žmogiško egzistavimo sąlyga yra žmogaus buvimas dialogo situacijoje.

Šios knygos „Dialogo principas II“ autoriaus, vieno iš iškiliausių XX amžiaus mąstytojų, Martino Buberio (1878-1965) plėtojama „dialogo filosofija“ yra bandymas įveikti Vakarų filosofijoje vyraujantį užsisklendimą abstraktaus, nuo gyvos gyvenimo tikrovės atsiejančio, „monologinio“ mąstymo terpėje.

Dialogas, apie kurį ir kuriuo kalba Buberis, pirmiausia yra atsivėrimas gyvai tikrovės konkretybei – pasauliui, žmogui, Dievui. Tai egzistencinis įsiklausymas į „dialoginio žodžio sakramentą“, kai svarbus tampa ne tiek sakomo žodžio turinys, kiek pats kalbėjimo vyksmas.