Kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties?

Taip nutiko šioje knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė.

Toks staigus pokytis pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet daug kas linksminosi ir šoko gatvėse: juk pasiekė išsvajotą tikslą – amžinąjį gyvenimą.

Vis dėlto netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: žmonės prarado darbus, pensijų ir draudimo sistema sušlubavo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį, šitiekos nuotykių ir žudynių draugą, ir susimąstė – gal šis eksperimentas buvo klaida?

José Saramago (1922−2010) – portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Modernus autoriaus braižas išskirtinis tuo, kad prozos sraute niekaip neatskiriamos pasakotojo pastabos, personažų mintys nei dialogai. Kūryba dažnai lyginama su Gabrielio Garcios Marquezo, Julio Cortázaro ir Michailo Bulgakovo

In an unnamed country on the first day of the new year, people stop dying. Amid the general public, there is great celebration: flags are hung out on balconies and people dance in the streets. They have achieved the great goal of humanity - eternal life. Death is on strike.

Soon, though, the residents begin to suffer. For several months undertakers face bankruptcy, the church is forced to reinvent its doctrine, and local 'maphia' smuggle those on the brink of death over the border where they can expire naturally.

Death does return eventually, but with a new, courteous approach - delivering violet warning letters to her victims. But what can death do when a letter is unexpectedly returned?