Pasaulyje, kuris geriausiu atveju abejingas, o dažniausiai priešiškas intelektualiam ir estetiniam gyvenimo būdui, Oscaras Wilde’as (Oskaras Vaildas) tikėjosi gyventi apgaubtas besižavinčių gerbėjų. Jis buvo apdovanotas tikrai akiplėšišku ir paradoksaliu protu, todėl prisidarydavo priešų kiekvienu savo sąmoju. Jis norėjo, kad gyvenimas liktų toks kaip Oksforde, kai tėvas apmokėdavo sąskaitas, o universitetas globė nuo pasaulio atskleisdamas amžiais saugomas žinias ir grožį, o jis pats visada galėjo laisvai pasirinkti tik tai, kas puiku, tobula, rafinuota, ir atmesti tai, kas grubu, niekinga ir žema. Wilde norėjo paragauti visų vaisių iš gyvenimo sodo, bet tik iš saulėtosios jo pusės, – taip sakė savo draugui vaikštinėdamas Magdalenos koledžo taku.