Tai vienas, tai kitas yra prisiekinėjęs, kad leidus į negyvenamąją salą pasiimti vienintelę knygą rinktųsi Evangeliją. Nežinau, ar kada iš tiesų būta tokio pasirinkimo. Man beveik gražiau, kai G. K. Chestertonas šmaikštauja, esą negyvenamojoje saloje labiau praverstų vadovėlis, kaip pasidaryti valtį.

Apaštalas Paulius irgi sėdo į valtį, kad nuneštų Evangeliją į žmonių apgyventas salas. Tai knygai lemta gyvuoti ir kalbėti minioje. Ji – užkariautoja. Vis naujų salų ir vis naujų sielų. Iš Dievo lūpų išėjusiam žodžiui jau kadai išpranašauta negrįžti atgal bergždžiam. Pranciškus Asyžietis, kai pamokslavo paukščiams ar Gubijo vilkui, neabejojo, kad Evangelija pasiekia ir juos.

Dievo žodžiui gera buvoti žemėje, tarp žmonių ir gyvulėlių. Ką jis nuneša atgal savo siuntėjui, mums neleista žinoti. O čia, mūsų pasaulyje, jo pėdsakus kitąsyk aptinki netikėčiausiose vietose. Ten kur kiti žodžiai išsenka ir nuščiūva. Ir, atrodo, jau nemokėtum būti be jo.

Julius Sasnauskas

Pirmosios kunigo Juliaus Sasnausko OFM knygos (1999 m. „Vyturio“ leidykla) antrasis pataisytas leidimas.

Pratarmėje pirmajam leidimui tuometinis Lietuvos mažųjų brolių provincijolas Benediktas Sigitas Jurčys rašė: „Šiuos sakymus ir postiles mūsų brolis kūrė ne ant debesų ir nepamokslavo nuo stogų. Jis nesėdėjo tikėjimo prekyvietėse ir nesiderėjo dėl kainos. Tai yra jo gyvenimo esė. Julius stovi ant žemės, žiūri į akis, nuoširdžiai kalba ir dalijasi duona su artimu, pats tapdamas duona. Julius talentingai interpretuoja - atneša Evangeliją į mūsų kasdienybę. Jo sakymai ir postilės srūva iš širdies į širdį. Jie įsikūnija.

Juliaus kūrybinė gyvenimo realybė ir vaizduotė pirmiausia jį patį kreipia iš religinio inertiškumo į tikėjimą Gyvenimu. Mažesnysis brolis Julius man – lyg kritusi į dirvą evangelinė sėkla. Jis nebijo tamsos ir nenori augti į tamsą: iš įžemio semiasi jėgos ieškoti ir abejonėms įveikti. Šitaip ne tik mūsų mintis išlaisvina iš inertiškų mąstymo klišių, bet ir įpareigoja čia ir dabar kurti broliškesnį gyvenimą.“

Per praėjusį laiką kunigo Juliaus tekstai, grįsti barokiška dramaturgija, kurioje aukščiausio įkvėpimo blyksniai dera su kasdienybės grimasomis, o trumpi skaidrūs posakiai – su vingriais, šakotais periodais, tapo organiška barokinio Vilniaus detale.