Monografijoje pristatoma lenkų kilmės Lietuvos tarpukario dailininkė Sofija Romerienė, patyrusi tremties ir emigrantės dalią. Remiantis jos dienoraščiais ir prisiminimais bei ikonografine medžiaga, knygoje atskleidžiamas moters-kūrėjos-dvarininkės-tremtinės-emigrantės portretas, parodant, kaip politiniai įvykiai gali pakreipti ne tik žmonių likimus, bet ir kūrybos procesus. Knygą sudaro trys dalys, nušviečiančios tris pagrindinius dailininkės gyvenimo etapus - gyvenimą prieškarinėje Lietuvoje, tremtį ir emigraciją, - kuriose aprašomas XIX a. pabaigos Vilnius ir būsimosios dailininkės aplinkos žmonės, nušviečiama Tytuvėnų dvaro buitis, remiantis išlikusiais kūriniais restauruojamas vaisingiausias S. Romerienės kūrybos laikotarpis, perteikiamos tremties ir ištrūkimo iš jos peripetijos, aprašomas jos gyvenimas Teherane, Kaire, Londone, Monrealyje ir Vašingtone, parodoma nelengva emigrantės dalia, prieštaravimai tarp tikrosios kūrybos ir bandymo pragyventi iš tapymo.