Čarlis, bėgdamas paskui poną Vonką, spėdavo perskaityti tik kai kuriuos užrašus ant durų: Valgomos zefyrų pagalvės, laižomi sienų apmušalai, karšti ledai šaltoms dienoms, karvės, duodančios šokoladinį pieną. - O, jie nepakartojami! - sušuko ponas Vonka. - Geri ir prisipildai burbuliukų, kurie pakelia tave kaip balioną ir nuskraidina iki pat lubų. Ten sau ir kybai...“