Knyga parašyta kaip metafizinis dienoraštis. Autorius apmąsto, kaip būtis atsiveria žmogui – baigtinei ir daiktiškuoju horizontu apribotai būtybei. Žmogaus baigtinumas ir jo pririštumas prie daiktiškosios situacijos knygoje nagrinėjamas plačiame istoriniame ir kultūriniame kontekste, pradedant senovės Graikija ir baigiant mūsų dienų pasauliu.

Nors knyga parašyta fragmentų forma, tačiau jos pagrindinė mintis yra aiški ir apibrėžta. Kaip atskiras knygos potemes galima paminėti mokslo, religijos, Dievo sąvokos, meno kūrinio struktūrų ontologinę analizę.