Eilėraščių knyga „Būsiu“ kviečia ten, kur žydi ežerai, kvepia levandos, supasi liepos, šviečia apelsinai ir vis dar rašomi laiškai – ant popieriaus ir rašalu. Būti – tai dalintis kasdiene duona, girdėti, kaip groja upės, jausti, kaip prausia lietūs, palūžti įsidūrus į pirštą, matyti ant garbanoto debesies besisupantį Dievą, tartum tikėti, tartum netikėti, serviruoti stalą sidabriniais įrankiais... O kai nebūsim? „[...] būsim.../Žeme, kur mūsų vaikai vaikšto.../ Druska, kuria jie sūdo maistą.../ Namais, kur lauksim jų, kiek reikia...“