Šiame romane, paskutiniame ir žymiausiame savo veikale, kurį rašė trejus metus (1878 - 1880), F. Dostojevskis iškelia daugelį opių moralinių ir visuomeninių problemų: dorovinis žmogaus tobulėjimas, nusikaltimo ištakos, būtinumas ir galimybės pertvarkyti visuomenę ir kt. Pirmosiose dviejose romano dalyse pasakojama apie dvarininką Karamazovą, despotą, ir savivaliautoją ir apie keturis jo sūnus. Vaizduojami įvykiai, parengę dirvą sunkiam nusikaltimui.

Trečiojoje ir ketvirtojoje romano dalyse pasakojama, kaip buvo įvykdyta tėvažudystė, aiškinamos nusikaltimo priežastys. Autorius ypač pabrėžia žmogaus dorovinio instinkto galią, išaukština jauniausiąjį sūnų Aliošą, teisuolį ir žmonių mylėtoją.