Šeštasis Vilio Normano romanas „Beprotnamis“ – neabejotinai pati skandalingiausia ir labiausiai šokiruojanti pastarojo meto knyga apie psichiatriją ir jos gydymo džiungles, psichotropinius vaistus, gydytojų mėgavimąsi kitų kančiomis ir visuomenės užmerktas akis prieš tai, kas vyksta.

Ją galima palyginti su pirmuoju Michelio Houellebecqo romanu „Bet kas“, – kaip ir jame, čia analizuojama vartotojiška visuomenės ir jos neviltis, gimusi iš žmogiškų santykių fetišizavimo, sudaiktinimo, suprekinimo.

Taip pat romanas turi nemažai sąsajų su Eduardo Limonovo jaunystės kūriniu „Tai aš, Edička“ – nesusitaikymo su visuomene, bekompromise kova su visais įmanomais civilizacijos monstrais, net žinant, kad pralaimėsi. Bet ir pralaimėjimas kartais daug žavesnis už pergalę, ypač, kai žinai, jog kovoti už patį Žmogiškumą.

Autorius nekalba tik apie psichiatriją – jis kalba apie gyvenimą, kuris atveda į psichiatrijos kliniką, beprotnamį. Jis kalba apie vienatvę, kuri susvetimėjusiame pasaulyje tampa dar didesne liga už depresiją.

Palaužtų, sutraiškytų gyvenimo žmonių likimai šiurpina. Bet autorius nesistengia šokiruoti kuo didesniu baisumu – jo tiek daug, kad jis vos sugeba tilpti į paprastai parašytos knygos puslapius.

Nežinia, atlikdamas eksperimentą, kaip nekartą užsimena autobiografiškame romane, ar tikrai neturėdamas, kur daugiau eiti, Vilis Normanas nuaudė odę žiaurumui, kurioje lyg stiklo karoliukai pažyra įskaudintų ir niekam nereikalingų žmonių ašaros. Jos gali pasirodyti tuščios, bet nė vienas iš mūsų negalime išsižadėti tokio likimo. Mes visi potencialūs psichiatrijos klinikų pacientai.

„Beprotnamis“ – tai knyga-manifestas, prieš nužmogėjusį pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama.