„Hendrikas Grunas – karalius.“ – Kluun

Gal Hendrikas Grunas ir senas, bet tikrai dar nemiręs ir nenusiteikęs lindėti tamsiame kamputyje. Sutikime: kasdieniai jo pasivaikščiojimai trumpėja, nes kojos silpsta, reikia nuolat lankytis pas šeimos gydytoją. Iš pirmo žvilgsnio, jis – senolis. Bet argi vien todėl reikia tik gerti kavą ir pasislėpus už pelargonijų laukti gyvenimo pabaigos?

Trumpi, iš pirmo žvilgsnio lengvi, o svarbiausia – atviri Hendriko Gruno dienoraščio fragmentai leidžia skaitytojui vienus metus drauge su dienoraščio rašytoju išgyventi visus senelių namų šiaurės Amsterdame pakilimus ir nuopuolius. Paskutinę metų dieną bus sunku išsiskirti su šiuo žaviu pasakotoju…

„Taikliai įvardydamas jis išmėsinėja slaugos namų gyvenimą. Tuo pat metu ir komiška, ir jaudina.“ – Leeuwarden Courant

„Dvasinga, tragiška, o kartais – griebia už širdies.“ – Het Parool