Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Netiki, kad poezija gali išgąsdinti? Tai kodėl čia taip šiurpiai tamsu, ką ten kaukia vėtra už lango, kas šnopuoja po lova ir krebžda senoje spintoje? Per daug baisu? Tai bėk į virtuvę, kur skamba linksmos daržovių operos ir verda kulinarinės dramos. Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu. Viskas taip, kaip poetė Daiva Čepauskaitė savo akimis matė ir dailiai užrašė.