1947-ieji. Gegužės pirmoji. Tiksi paskutinės rašytojo Petro Cvirkos gyvenimo valandos. Tiksi atmintis. Joje atgyja Paryžius, pirmoji meilė, prancūzų rašytojai marksistai, Rusija, svajonė sukurti pasaulį be skurdo... Nepalieka ramybėje ir vietos realijos, kurios labai skiriasi nuo svajotųjų. Guodžia vien žmonos Marijos meilė. Tačiau Marija Fredoje, o jis Vilniuje. Abejonių kirminas graužte graužia, neduoda ramybės pasiekusi žinia, kad tėviškėje siautėja stribai...žudo miško broliai... „Kur mano kaltė? Kas apsėdo? Kaip ėmiau ir įsivėliau lyg musė į voratinklį? Žudynių sustabdyti nepajėgiu. Tėvynė parduota. Aš ieškau teisybės, o naujieji šeimininkai visi lyg susitarę: „Cvirka, baik cirkus...“ Tai kas toks esu? Kas būsiu? Po metų... Po šimto metų...“ – kankinasi rašytojas, o sūnus Andriukas per slogų sapną jį guodžia: „Viskas yra vėjas, tėveli!“ Gasparas Aleksa – poetas, dramaturgas, prozininkas – skaitytojus patraukė futuristiniu romanu „Ėriukėlis stiklo ragais“, chirurgų kasdienybės istorijomis „Adomo broliai ir moterys“, pasakojimu apie disidentą kunigą Juozą Zdebskį „Šventojo Akiplėšos medžioklė“, taip pat – poezijos rinkiniais „Giedantis rupūžys“ bei „Prabudimai“. Šeštasis autoriaus romanas pasakoja apie talentingą rašytoją, prieštaringą asmenybę Petrą Cvirką.