Neabejotina, kad kultūra yra pagrindinė ugdymo terpė, o ugdymas - kultūros tęstinumo garantas. Tačiau ši sąsaja nėra tokia paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, ypač jei kultūros, ugdymo ir tradicijos jungtį suprantame ne kaip statišką duotybę, o kaip daugialypius, kintančius, lanksčius fenomenus, kurių turinį pripildo ir subjektyvios, su visuma ne visuomet sutampančios detalės. Todėl monografijos „Augti Lietuvoje: ugdymo kaip inkultūrizacijos eskizai = Growing up in Lithuania: sketches of enculturation" skaitytojas kviečiamas ne tik pasinerti į detalų, kasdieniais pavyzdžiais iliustruotą inkultūracijos XX a.-XXI a. pradžios Lietuvoje aprašymą, bet ir savaip jį interpretuoti.