Knygoje „Audra“ rasite dvi Nobelio premijos laureato, prancūzų rašytojo J.M.G. Le Clézio apysakas. Tai dvi istorijos, kurių veiksmas vyksta skirtingose vietose, tačiau jas jungia laikas, žmogiškos silpnybės ir įtampos kupinas siužetas.

Pirmojoje apysakoje „Audra“ nusikelsime į Japonijos Udo salą, kurią 2011 m. nusiaubė cunamis, ir išgirsime šešiasdešimtmečio Filipo Kio istoriją. Buvęs karo žurnalistas grįžta į vietą, kur neteko draugės. Jis pasiruošęs stoti akistaton su savo praeitimi ir, galbūt, mirtimi. Ar netikėta pažintis su trylikamete Džuna sugrąžins jam gyvenimo džiaugsmą, o kartu ir norą mylėti? Antrojo kūrinio „Moteris be tapatybės“ veiksmas vyksta Paryžiaus priemiesčiuose, bet istorija prasideda gerokai anksčiau. Apysakoje pasakojama skausminga dviejų seserų, imigrančių iš Afrikos, istorija.

Nors abiejų apysakų veikėjus persekioja nesėkmės, tai nėra tamsūs ar niūrūs pasakojimai. Tai – realaus gyvenimo, pasaulio įvykių ir tikrovės atspindys. Autorius išvengia supaprastinimų, tačiau nekuria ir paslapties. Užuot aiškinęsis veikėjų jausmus ir jų veiksmų priežastis, J.M.G. Le Clézio aprašo faktus ir įspūdžius, kurie virsta įspūdingais, lyg per poezijos filtrą regimais įvaizdžiais.

Anot J.M.G. Le Clézio, apysaka – savitas ir unikalus žanras. Imtis tokio žanro jį paskatino apysakos meistro Ernesto Hemingvėjaus kūriniai. Unikalus apysakos žanras, balansuojantis tarp romano ir apsakymo, suteikia galimybę plėtoti siužetą, išsaugodamas koncentruotą, į konkrečią istoriją bei vietą nukreiptą žvilgsnį.

„Net žiaurumas čia nėra žiaurus – užuot kasdienybės paviršių sudaužęs kūju, J.M.G. Le Clézio jį krapšto pamažu, pasitelkdamas paprastą kalbą ir neįmantrų stilių. „Audros“ gylį sukuria ne sudėtinga sintaksė, bet jausmas.“ – Le Figaro