Knyga yra apie tai, ko mes jaučiamės esą verti gauti iš likimo, ir ko negaunam.

Iš pradžių norėjau „išdurti“ – tekstą pateikti lyg erotinį romaną, kam nors galbūt sukelti seilėtekį, gal kvailą knygos pirkimą, pavyzdžiui, mergvakariams, o paskui skardžiai pasijuokti. O gal pasiverkti? Kad būtų kaip su čili pipiru – toks linksmas, raudonas, mažutis, juokingas, bet tik atsikąsk. Norėjau gerai pasižvengti iš popso, iš skaitalų, iš tųjų skaitalų skaitytojų (viena pažįstama knygininkė skėlė: „Žinai, jei pamatau, kad į knygyną atėjo visiška, totali melžėja, niekada čia nebuvusi, visada žinau, ką pirks – „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“).

Juo toliau rašiau, juo mažiau norėjau pasijuokti ir rašymas tapo procesu, dėliojimu, kurie gi taškai sutampa Tos, kuri stengiasi būti kaip visi, ir Tos, kuri niekada nebus kaip visi. Ieškojimu to kiečiausio, tvirčiausio pasaulio pagrindo, kuomet nebejaustumei, jog grimzta kojos. Ieškojimu drauge su tomis, kurios ieško. Norėjau apžioti moters savasties amplitudę nuo Lametri žmogaus-mašinos iki sodžiaus lelijėlės, nuo heteros iki karžygės, nuo vakarėlių liūtės iki motinos-vilkės, nuo bakchantės iki matronos. Gal ir neapžiojau.

Norėjau pereiti pagrindines moters gyvenimo stoteles, pereiti lėtai, keliais, lyg stacijas: vaikystę, drauges, vyrus, tėvus, vaikus, mirtį, vyniojant laiką tarsi siūlą. O aktyvi moteris ne tik vynioja, ji išdrįsta ir durti adata bei susiūti.

Eglė Gudonytė