„Atvaizdo dovana“ nėra tradicinis meno filosofijos veikalas. Tai praktinio išgyvenimo, patirties, knyga. Joje apmąstoma, ką galima pamatyti, žiūrint į tapybos kūrinį. Iš kūrinio į žiūrovą žvelgia Neregimybė, žiūrovo žvilgsnis su ja susitinka arba prasilenkia. Tačiau tapybos kūrinys gali būti ir stabas, uždengiantis dvasinę tikrovę. Kaip žiūrėti į paveikslą, kad jis atskleistų savo prigimtį?