Tradicinė vaistinė medicina – specialistų reikalas, be to, siauro profilio: jeigu terapeutui skauda inkstus, jis negali gydytis pats, kreipiasi į urologą; jeigu urologui skauda dantis, šis kreipiasi į odontologą, nė nesusimąstydamas, kad skausmo priežastis gali būti kita. Ko galima tikėtis iš tokio specialisto dėl mūsų sveikatos? Kaip atsakas į nesėkmingą gydymą vaistais, nuo kurių kasmet miršta daugybė žmonių, atsirado nauja srovė, kuri gavo pavadinimą pagal vienos senovės graikų gydymo dievo Asklepijaus dukterų vardą – natūrali higiena. Ką ji mums siūlo?

Pirmiausia, ne siaurą specializaciją, ne vaistus ir nuodus, o visa apimančios gamtos dėsnių tyrimą, kompleksinį viso organizmo gydymą daugiausia natūraliais būdais (šviesa, oru, vandeniu, maistu, judėjimu), kad padidėtų naudingo gydomųjų jėgų koeficiento poveikis, duotas organizmui gamtos. Gali pasirodyti, kad natūrali higiena artima liaudies medicinai. Taip nėra. Nuo liaudies medicinos natūrali higiena skiriasi bent jau trimis dalykais:

• pirma, ji sisteminė ir kompleksinė;

• antra, pratimai ir metodai pagrįsti moksliškai;

• trečia, ji yra šviečiamojo pobūdžio.

Tradicinės ir liaudies medicinos tikslas – gydyti, o natūralios higienos – išmokyti žmogų sveikatos dėsnių, apginkluoti jį konkrečiomis žiniomis, mokėjimu, įgūdžiais, kad išmoningai remtųsi veikiančiais gyvenimo dėsniais, nes gamta gyvą organizmą sukuria sveiką ir gyvybingą, aprūpina jį viskuo, ko reikia gyventi, augti, vystytis ir visiškai realizuoti savo funkcijoms. Šia filosofija remiasi japono profesoriaus Kacudzo Niši sukurta ir mūsų gyvensenai bei aplinkai M. Gogulan pritaikyta sveikatos sistema.