Pergalingosios neviltys – norėtųsi pavadinti šiuos tekstus, šiuos mūsų žinomo ir mylimo religinio didžiavyrio žodžius, didžiavyrio, nes menkinančio save iki mažutėlio, o mažutėliai prie Dievo yra dideli dideli.

Tai atviri dvasiniai tekstai. Tai ne maldos, ne apmąstymai, tai buvimo įsprūdžiai, būties atodangos, siela, kuri nesislapsto už sąlygiškumo ir žodžių tvorų. Mums žodžiai duoti visokeriopam naudojimui, šiandien mes dažniausiai po jais slepiamės, o „Atsidūsėjimai“ atveria. Būties akimirkas, pastebėjimus, įžvalgas, viltis ir neviltis, ir vis dėlto pro viską prasišviečia šviesus horizontas ir amžinas kryžius.

Tačiau ir vėl paradoksas, kuris šioje knygelėje kyla niūriausiais – ir, deja, tiksliausiais atsidūsėjimais – vienatvė Dieve yra nebe vienatvė. Mistinis lygmuo praplečia matymo lauką labai smarkiai. Ir maldos, ir pamąstymai, ir skausmo refleksija, regint horizonte kryžių. Tėvo Stanislovo atsidūsėjimai kilę iš laisvės, išgyventos Dievui. Tai laisvė, išgyventa iki pat dugno, žmogiška laisvė, kuri nėra palaima Dievo besiilginčiam, bet ji ir daro žmogų. Čia mistinė ir realioji žmogaus laisvė, išsiurbta iki pat dugno, dvasios eksperimentas, – o ji eina ten, kur yra Dievas, bet kur jo gali ir nebūti, ir jeigu ten jo nėra, kur nėra Dievo – vien tuštuma ir niekis.

Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi

Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,

Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė

Žemės vaikams kartais atrodo juoda.

Tamsi, bet kartu ir šviečianti.

Traukianti į save ir atstumianti.

Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais

Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.

Todėl ir Tavo rankų kūriniai

Yra kartu žavingi ir bjaurūs...

Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo

Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,

Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,

Baisus, atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.

Nieko realistiškesnio nėra jokioje lietuvių religinėje poezijoje. Kaip nėra ir nieko dvasingesnio. Kaip niekad gražiai čia sujungtas ir siaubas, ir virpulys, ir begalinis traukimas Dievop, nesustabdomas, ir kiekviena aimana čia kelio tarpustotė, kiekvienas dvasios nuovargio ar siaubo prieš Dievo didybę tarpsnis kartu ir pakylėja. Meilė ir siaubas. Religiniuose potyriuose tai natūrali sampyna.

Tėvas Stanislovas yra XX amžiaus lietuvių mistikas, greta jo mistinių įžvalgų byra visos paviršutinės teologinės konstrukcijos ir dirbtinis džiaugsmas ir apspangimas, kai religingas žmogus nebežino, ką jam daryti kelyje. Tėvas Stanislovas atsako – eiti, nes žmogus tai yra kelias.

Tokie mistikai Europoje išnyko apie XIII–XIV amžių. Gal dabar mūsų krikščionybė sulaukė savo eilės. Ir nieko keisto, kad turime vieną tokį tėvą Stanislovą. Jų visa Europa per visus laikus teturėjo keliolika. Tėvas Stanislovas irgi yra dovana. Sunki dovana, slegianti, džiuginanti ir persismelkusi tiesos. Gal mums net pernelyg atviros.

Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi

Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,

Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė

Žemės vaikams kartais atrodo juoda.

Tamsi, bet kartu ir šviečianti.

Traukianti į save ir atstumianti.

Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais

Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.

Todėl ir Tavo rankų kūriniai

Yra kartu žavingi ir bjaurūs...

Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo

Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,

Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,

Baisus, atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.