Apysakoje „Aš žiūriu į žvaigždes“ mažo vaiko Abrėmelės balsu pasakojama apie Lietuvos provincijos miestelio gyvenimą 1940-ųjų birželį. Tai pirmoji rašytojo knyga žydų gyvenimo tematika. G. Kanovičius, tikriausiai siekdamas didesnės galimybės būti išleistas ir pastebėtas, knygą pavadino dviprasmiškai, padarydamas lengvą reveransą komunistinei ideologijai. Recenzentai, priklausomai nuo savo politinio angažuotumo, akcentavo vieną arba kitą žvaigždžių reikšmę. Apie sunkumus, bandant išleisti apysaką, pats autorius yra rašęs: „Ta maža nepretenzinga apysaka apie vaikystę buvo pirmasis pokarinėje Sovietų Sąjungoje rusų kalba išspausdintas kūrinys apie žydus. Visos mano įžymiųjų skaitytojų, tebūnie šviesus jų atminimas – Michailo Romo, Konstantino Paustovskio, Aleksandro Borščiagovskio – pastangos „įtaisyti“ ją į kokią nors Maskvos leidyklą buvo bevaisės. Pats metas buvo ne įtaisyti, o persitvarkyti. Bet Dievas mane įkvėpė tęsti pradėtą darbą su grynakraujo litvako atkaklumu, tapusiu jidiš priežodžiu – a ceilem kop (maždaug „geležinė galva“). Užsispyrimas stiprėjo dar ir todėl, kad bandymus prasimušti į platųjį pasaulį palaikė tokie ryškūs kūrėjai kaip ukrainietis Mykola Bažanas, baltarusis Vasilis Bykovas, azerbaidžanietis Čingizas Huseinovas, lietuvis Eduardas Mieželaitis“.