Infekcijos pakirsta po operacijos, palatoje priešais Kraislerio dangoraižį guli jauna moteris, rašytoja, žmona, dviejų mažų dukrelių mama. Netikėtai jos aplankyti iš mažo miestelio Ilinojuje atskrenda mama, su kuria santykiai nutrūko išvykus gyventi į Niujorką.

Neįpareigojantys pokalbiai apie bendrus pažįstamus iš gimtojo Amgašo, apie ligoninės personalą bei gimines tarsi atkuria motinos ir dukters ryšį, kartu atskleisdami įtampą ir nepaaiškinamą ilgesį, persmelkusį visą Liusės gyvenimą.

Vengdama sentimentalių frazių, vien rūpestingai rinkdama žodžius ir dėliodama reikšmingas pauzes rašytoja Elizabeth Strout romane „Aš esu Liusė Barton“ griauna populiarų mitą, kad kiekvienas toje šalyje, nepaisydamas praeities, gali tapti kuo tik nori, ir atveria visą emocijų lobyną: nuo giliausios kančios iki tyro, netemdomo džiaugsmo.