Naująją Juliaus Kelero knygą „arti Ukmergės“ galima priskirti regioninei poezijai – bet toks priskyrimas susiaurintų jos žanrą. Tai knyga apie negrąžinamas, bet ir neprarastas vaikystės vasaras, „peizažus, netapusius natiurmortais“, apie šeimos ir namų istoriją, kurios horizonte visada iškyla kapai. Susiduria artimieji ir tolimieji, esantys ir nebesantys, šventieji ir angelai – bet, autoriaus žodžiais tariant, be „jokios perdėtos metafizikos“.

Svarbiausia knygoje turbūt yra intymaus, nutrūkstančio pašnekesio intonacija, nuolat grįžtą leitmotyvai, tikslios detalės ir topografinės nuorodos, kurios paverčia ją atminties švente.

Tomas Venclova, poetas, vertėjas, profesorius

***

Julius Keleras baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o Ilinojaus valstybiniame universitete Čikagoje įgijo laisvųjų menų magistro laipsnį. Yra išleidęs daugiau kaip dešimt eilėraščių rinkinių, parašęs knygų vaikams, pjesių, sudaręs antologijų. Poezija išversta į anglų, bulgarų, čekų, latvių, lenkų, slovakų, švedų, vokiečių ir kitas kalbas.