XVIII a. vid.–XIX a. pirmosios pusės architektūros edukaciją galima apibrėžti kaip konservatyvių tradicinių ir institucine bei programine prasme naujų, Apšvietos epochos inspiruotų ugdymo būdų koegzistavimo laikotarpį; kaip etapą, kuriame dėl Apšvietos idėjų poveikio pamažu transformavosi senųjų mokymo formų turinys. XVIII a. pabaigoje Vilniaus universitete įsikūrusi Architektūros katedra, kaip ir kitų dailės disciplinų katedros, organizacine sandara ir veiklos principais buvo artimos Europos dailiųjų menų akademijų institucinei sanklodai. Beveik du dešimtmečius ši katedra buvo pirmoji ir vienintelė aukštoji profesinė architektūros mokykla buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės teritorijoje. Universitetas tapo rimta atsvara tradiciniams architektūros studentų iš Lietuvos traukos centrams užsienyje (Prahoje, Romoje, Bolonėje, Paryžiuje), užpildė aukštojo profesinio architektūros mokymo spragą, patenkino kvalifikuotų architektų poreikį krašte. Architektūros katedros didaktika rėmėsi pažangiausia, tiesiogiai iš Paryžiaus École Polytechnique perimta metodika, kurios svarbiausias nuopelnas buvo modernus teorijos ir praktikos sintezės būdo diegimas, aiškiai suvokta dualistinė architektūros prigimtis - kaip mokslo ir meno, teorijos ir praktikos dermė. Kryptinga ir gerai organizuota Architektūros katedros didaktika davė svarių rezultatų: jos absolventai, kurių aktyviausio veikimo laikotarpis buvo XIX a. 2-7 dešimtmečiai, pasižymėjo aukštu profesiniu pasirengimu, buvo pagrindinė šalies architektūros projektuotojų ir inžinierių pajėga.