„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui. „Kiek skaitymas mums tampa įšventinimu, kurio stebuklingi raktai mūsų sielos gelmėse atveria duris į buveines, kur nebūtume niekaip sugebėję patekti, tiek mūsų gyvenime jis vaidina išganingą vaidmenį. Priešingai, skaitymas tampa pavojingas, kai užuot mus pažadinęs savarankiškam dvasiniam gyvenimui, bando jį pakeisti savimi, kai tiesa mums nebeatrodo idealas, kurį galime pasiekti tik vidine mūsų minties raida ir mūsų širdies pastangomis, bet pasidaro kažkoks materialus daiktas, įdėtas tarp knygos puslapių tarsi koks kitų paruoštas skanumynas, kurį mums lieka tik pasiimti iš bibliotekos lentynų ir po to tingiai gardžiuotis, puikiai besiilsint kūnui ir dvasiai.“ Marcel Proust „Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.