Prieš du tūkstančius metų parašyti Senekos žodžiai skamba labai aktualiai, nes nė kiek nepasikeitė nei pykčio esmė, nei jo mastai. Ir XXI amžiuje niršulio esama be galo daug: pykstame ant valstybės valdžios, pavaldinių, darbdavių, baisūs pykčiai tolydžio kunkuliuoja tarp vyrų ir žmonų, vaikų ir tėvų, giminių ir kaimynų, draugų ir bendradarbių. Širstame dėl svarbių dalykų ir dėl smulkmenų, keikiame net saulę, lietų ar vėją.

Rašytojas bando atsakyti į klausimus, kas yra pyktis, ar turime jį tramdyti, ar leisti lietis per kraštus, ar apskritai verta rūstauti, ar esama pateisinamo ir teigiamai vertintino pykčio atvejų. Pagaliau ar yra vaistų nuo jo?